Karteziškosios meditacijos

Šiame kūrinyje Husserlis bando sisteminti fenomenologiją neokarteziškumo forma ir iš dalies, penktoje meditacijoje, — leibnicizmo. Dekarto metodinis abejojimas pakeičiamas griežtu fenomenologinės redukcijos vykdymu, kuris turėtų atverti transcendentalios subjektyvumo sferą kaip begalinį konstitucinio darbo lauką, t. y. prasmės nustatymą bet kokio tipo objektyvumo. Norėdamas atmesti kaltinimus solipsizmu, penktoje meditacijoje Husserlis bando aprašyti Kito patirties struktūrą, t. y. konstituciją, išeinančią už tam tikro Aš sąmonės ribų. Bandoma nustatyti įvairių monadų bendruomenių konstitucinius pagrindus: nuo poros iki žmonijos. Įvairios bendruomenės laikomos objektyvaus pasaulio ir objektyvaus pažinimo prasmės konstitucijos šaltiniais.