Neįmanomas nuogumas

Išskirtinis prancūzų sinologas François Jullien (g. 1951) savo knygoje „Nepakankama nuogumas“ (2000) nurodo esminį, bet neakivaizdų skirtumą tarp vakarietiškos ir rytietiškos pasaulėžiūros: kol Europos mene, nuo antikinių statulų iki šiuolaikinės fotografijos, nuogas kūnas pasirodo kaip fenomenas, neatsiejamas ir įsišaknijęs kultūroje, Kinijoje nuogumas kaip filosofinė ir estetinė kategorija yra neįmanomas. Jos atsiradimas suponuoja „morfologinį“ mąstymą, siekį fiksuoti formą kaip idėjos įsikūnijimą, tai yra pačią metafizikos esmę, gimusią Graikijoje. O Kinijos kultūroje forma, priešingai, suprantama kaip kažkas procesualaus, paveikto pokyčio, todėl nereikalaujanti sustoti prie „nuogo“, o tai reiškia, gyvo kūno. Aptardamas kinų grafikos ir tapybos kūrinius bei svarstydamas nuogumo neįmanomybę, Jullien siūlo naujai pažvelgti į mūsų suvokimą apie tiesą, būvį ir jutiminį patyrimą kaip tokį.