Panteleimonas Aleksandrovičius Kulišas (1819—1897), rašytojas, poetas, etnografas, vertėjas, istorikas, buvo vienas iš didžiausių ukrainiečių švietimo veikėjų, „minčių valdovas“ ukrainiečių inteligentijos. Pagal populiarumą ir įtaką jis nenusileido Tarasui Ševčenkai. Kulišas — „sodybos filosofijos“ koncepcijos autorius; „kulišovkos“ — vienos iš ankstyvųjų ukrainiečių abėcėlės versijų; pagrindinis pirmojo pilno ukrainiečių Biblijos vertimo autorius. Jis buvo tipiškas ukrainofilas, giriančiai kalbantis apie kazokų praeitį ir mitologizuojantis hetmanatus ir kazokų vyresnybę kaip stačiatikybės gynėjus nuo katalikybės ir islamo. Tačiau tai — jaunystėje. Viską pakeitė P. Kulišo fundamentaliosios istorijos knygos „Rusijos susivienijimo istorija“ pasirodymas ir jos tęsinys — „Ukrainos atsiskyrimo nuo Lenkijos istorija“. Kulišas atliko milžinišką darbą, žingsnis po žingsnio, remdamasis dokumentiniais įrodymais, paneigdamas istorinius mitus, susijusius su Zaporožės Sėčių veikla ir jos hetmanais. Istorikas priėjo prie išvados, kad būtent Rusijos absoliutizmas ir stačiatikybė suvaidino pagrindinį vaidmenį ukrainiečių tautos vystymosi istoriniame procese ir jos kultūros išsaugojime. Be abejonės, Kulišas suprato, kad knyga, parašyta tokiu rakursu, sukels pasipiktinimą tarp jo bendraminčių. Persvarstymas požiūrių, visiškai kitoks savo tautos praeities matymas tapo sunkiu etapu tiek pačiam Kulišui, tiek jo šalininkams. Kaip sakė žymus prancūzų filosofas Denis Diderotas: „Kiekvienos tautos istorijoje bus ne viena puiki puslapis, jei jis būtų tiesa“. Daugelis pasidavė tokiam pagundai ir kūrė „puikius puslapius“, tačiau Panteleimonas Kulišas ėjo kitu keliu, pripažindamas istorijoje tik vieną argumentą — tiesą, nes, pagal jo įsitikinimą, „istorikui tiesos žodis turi būti brangesnis už skaitytojų palankumą“...
