Nuo lopšio iki lopšio. Keičiamas požiūris į tai, kaip mes kuriame daiktus

Mažinkite, pakartotinai naudokite, perdirbkite. Sumažinti vartojimą, naudoti pakartotinai, perdirbti. „Daryti daugiau už mažesnes išlaidas, kad sumažintume žalą“, – ragina ekologai. Tačiau, kaip tvirtina ši knyga, toks požiūris įtvirtina vienašalę gamybos modelį – „nuo lopšio iki kapo“. Šis modelis siekia industrinės revoliucijos ir akimirksniu paverčia atliekomis visus devyniasdešimt procentų medžiagų, sukurtų ilgalaikiams produktams gaminti.
Kodėl gi neparodyti, kad žmonių pramonė neišvengiamai turėtų pakenkti gamtai? Kodėl gi nepaimti pačios gamtos kaip pavyzdžio? Medis gamina tūkstančius gėlių, kad sukurtų dar vieną medį. Mes nelaikome tokio gausumo švaistymu, priešingai, mes vertiname šį reiškinį kaip saugų, gražų ir labai efektyvų. „Atliekos – tai maistas“, – pirmasis principas, išdėstytas knygoje. Produktai gali būti pritaikyti taip, kad pasibaigus jų galiojimo laikui jie suteiktų maistingumą kažkam naujam – kaip „biologinės maistingosios medžiagos“, kurios saugiai grįžta į aplinką, arba kaip „techninės maistingosios medžiagos“, kurios lieka uždarame technologinių ciklų rate.
Kuriant savo (per)projektavimo principus viskam – nuo kilimų iki korporacinių universitetų, – William McDonough ir Michael Braungart pateikia pagrįstus argumentus dėl pokyčių.