"Jei nori nupiešti paukštį, turi tapti paukščiu". Katsushika Hokusai Japonija yra maža, paslaptinga ir ne visada europiečiams suprantama šalis, esanti salose. Geografinė padėtis, valstybės politikos bruožai ir senosios tradicijos lėmė jos izoliaciją nuo kitų šalių. Dėl to Japonijos kultūra ir menas įgijo ryškių, unikaliai išraiškos bruožų, turinčių ypatingą patrauklumą grafikoje ir tapyboje. Japonų tapyba priklauso prie seniausių ir nuostabiausių kūrybos rūšių. Kaip ir bet kuri kita, ji turi ilgą istoriją, sudarančią ilgą varžymosi ir etninių japonų principų, užsienio idėjų pritaikymo, mokyklų ir stilių kaitos kelią. Tai yamato-e ir sumi-e, ir vienas populiariausių Japonijos vaizduojamojo meno Edo periodo kryptis – ukiyo-e grafika. Tai visa gausybė garsių meistrų, tokių kaip: Kano Eitoku, Kano Sanraku, Toyo Sesshu, Hishikawa Moronobu, Utamaro Kitagawa ir Suzuki Harunobu, Katsushika Hokusai, Utagawa Hiroshige ir kt. Tačiau, kad ir kaip įvairūs būtų išraiškos būdai, mokyklos ir tapybos technikos, yra viena savybė, kuri sujungia ir išskiria japonų meną nuo bet kurio kito – harmonijos paieška tarp visų gyvenimo sudedamųjų dalių – tai, ko labiausiai būdinga visoms Japonijos meno kryptims. Stiprus noras rasti ryškiausius akcentus, kurie geriausiai pabrėžia vaizduojamo objekto individualumą, nepriklausomai nuo informacijos pateikimo būdo, daro šios šalies meną visada ir visur aktualų.
