Sūris ir kirminai. Vieno malūnininko pasaulio vaizdas, gyvenusio XVI amžiuje

1583 metais prasidėjo ilgalaikis inkvizicinis procesas, trukęs kelerius metus. Teisiamųjų suole atsidūrė Domenico Scandella, pravarde Menocchio — italų malūnininkas, patrauktas į teismą už drąsius pasisakymus apie Dievą ir tikėjimą, kurie nesiderino su tuo metu vyraujančiu pasaulio vaizdu. Neabejotinai, Menocchio buvo išskirtinė figūra ir daugumos šiuolaikinių žmonių buvo laikomas laisvamančiu. Jo pasaulėžiūros platus akiratis, savitas religinių ir humanistinių tekstų skaitymas ir interpretacija, taip pat drąsūs jo idėjų aspektai ir šiandien stebina. Roma, atidžiai stebėjusi vykstantį procesą prieš savamokslį filosofą, nutraukdavo bet kokius humaniškus inkvizicijos tribunolo bandymus elgtis su kaltinamuoju. Nepavykus visiškai atsisakyti savo pažiūrų, jis antrą — ir jau paskutinį — kartą stojo prieš bažnytinį teismą.

1599 metų rudenį Domenico Scandella buvo nuteistas inkvizicijos teismo mirties bausme.
Kaip atsitiko, kad paprastas malūnininkas iš mažo Friulio kaimelio pritraukė tokį rimtą dėmesį kovotojų su erezijomis? Kaip asmeninis supratimas apie pagrindinius pasaulio klausimus atvedė žmogų į pražūtį? Ir kas gi yra Domenico Scandella — ereznikas ar tikras savo laikmečio genijus?

Remdamasis inkvizicijos teismo medžiaga, išskirtinis italų istorikas Carlo Ginzburgas išsamiai ir vaizdžiai rekonstravo Menocchio dvasinį pasaulį, atkurdamas epochos vaizdą ir suteikdamas balsą tylinčiai daugumai — paprastam žmonių sluoksniui. «Sūris ir kirminai» aiškiai parodo, kaip inkvizicijos archyvų medžiaga padeda tyrėjams užfiksuoti tylinčių žmonių balsus, kurie praktiškai neminimi istoriniuose dokumentuose, ir apšviesti aktualias šiuolaikinės problemos — nuo paprasto žmonių iššūkio valdžiai iki žodinės ir rašytinės kultūros persipynimo.