Rusijos istorija XIX amžiuje. 1837 — 1855 metai. Tomas 4

Ketvirtasis tomas skirtas imperatoriaus Nikolajaus I valdymo vidurinei ir pabaigai. Žingsnis po žingsnio Nikolajus Pavlovičius atsisako įgyvendinti reformas, kurias jam paliko Aleksandras I, siekdamas pereiti nuo absoliutizmo prie konstitucinės atstovaujamosios valdžios. Nepaisant daugybės slapto komiteto popierinės veiklos, baudžiava nebuvo nei panaikinta, nei net reikšmingai apribota. Gimnazinis ir universitetinis išsilavinimas tampa aukštesnių luomų prerogatyva, o net ir jiems griežtai ribojamas naršymas vis griežtėjančios cenzūros ir tarptautinių kultūrinių kontaktų nutraukimo. Biurokracija, neturinti visuomenės kontrolės, skęsta korupcijoje ir nesugeba nukreipti Rusijos greito ūkio vystymosi, pramonės revoliucijos link, už kurių Nikolajevo imperija visiškai nesuspėja. Tačiau karalius, likdamas įsitikinęs „jo šalies“ kariniais galybėmis, leidžiasi į naujas užsienio politikos avantiūras, dosniai išleidžiant rusų karių kraują ir tautos pinigus. Ši ilga valdymo epocha baigiasi niekam nereikalingu Krymo karu ir gėdingu pralaimėjimu jame.