Evgenijus Švarcas. Pasakotojo likimas Drakono epochoje

Aš rašau apie Evgenijų Švarcą, nes jis kalbėjo apie mus. Apie pasaulį, kur baisu ne Drakonas, o įprotis gyventi šalia jo; apie baimę, kuri prasiskverbia į sielą ir tampa norma; ir apie vidinę laisvę, kurią galima išsaugoti net ir nesuvaldant laisvės.

Natalija Gromova

Evgenijus Švarcas rašė pasakas, kurios buvo daug realesnės už sovietinius romanus. "Šešėlyje" ir ypač "Drakone" jis pranašiškai atskleidė vergovės prigimtį, tai, kas mažiau vėliau bus pavadinta "blogio banalybe", - kasdieninį įprotį gyventi šalia tirono. Per plyšimo ir netekčių epochą jis grąžino žmonėms prarastumą, draugystę, meilę, viltį ir kalbėjo apie juos taip, kad tapo lengviau kvėpuoti. Savo pjesėse Švarcas juokėsi iš mirtinai išgąsdintų šiuolaikinių žmonių ir tuo pat metu gailėjo jų, gedėdamas jų sielų.


Koks jis buvo iš tikrųjų? Pajuokėjas ar išmintingas žmogus po klouno kauke, kuris, apversdamas kasdieninius žodžius ir prasmes, matė pasaulį aiškiau už visus. Švarcas priklauso tiems nedaugeliui menininkų, kurie sugebėjo pernešti per tamsą savo laiko vidinį šviesą - ir padovanoti žmonėms viltį pasveikti.