Artūro mirtis

Sukūręs «Artūro mirtį», Malory baigė ją maždaug 1470 metais, o pirmasis romano leidimas pasirodė praėjus penkiolikai metų, 1485-aisiais. Tai įvyko dėka leidėjo Williamo Caxtono. Malory romano šaknis galima atsekti iki legendų apie galingą britų (keltų) karalių, kurie senovėje gyveno dabartinėje Britanijos ir dalyje Prancūzijos teritorijoje. Legendos apie senovės valdovo žygdarbius ilgą laiką gyveno tautos atmintyje, kartais įkvėpdamos viduramžių poetus kurti balades ir dainas apie Artūrą. Apie XIII amžių kažkoks nenustatytas autorius arba autorių grupė, remdamiesi daugybe poemų apie karaliaus Artūro riterių žygdarbius, sukūrė romanų ciklą, parašytą senosios prancūzų kalbos. Šis ciklas dabar žinomas kaip «Lancelot-Grail» arba «Vulgata». Šiame didžiuliame kūrinyje išsamiai apžvelgiamos Artūro ir jam artimiausių herojų gyvenimo kelio peripetijos. Pasinaudodamas «Lancelot-Grail» kaip informacijos šaltiniu apie Apvaliojo stalo riterių nuotykius, Malory sukūrė gerai struktūruotą, nuosekliai išdėstytą ir ryškų meninį kūrinį. Jame išaukštinama garbė, ištikimybė ir drąsa. Drąsūs kariai ieško Šventojo Graalo, pranašas ir burtininkas Merlinas vadovauja nebailiam karaliui, o klastinga fėja Morgana kelia jiems įvairias kliūtis. Skirtingai nuo kitų riterių romanų, «Artūro mirties» pasakojimas yra sutelktas aplink karinės draugijos brolybę, o ne pagrindinio herojus širdies išgyvenimus ar rūmų intrigas.

Šiame leidime «Artūro mirtis» pateikiama filologės Innos Maksimovnos Bernstein (1929–2012) vertimu. Tekstą puošia puikaus britų dailininko, knygų iliustravimo meistro Aubrey Beardsley (1872–1898) darbai.