Dieviškoji komedija

Dmitrijus Jegorovičius Min (1818–1885) nebuvo profesionalus literatas. Visą savo gyvenimą jis atidavė medicinos mokslui – buvo žymus ekspertas teismo medicinos srityje. Ir tuo pačiu metu XIX amžiaus kritikų nuomone jis buvo vienas geriausių savo epochos vertėjų. Min vertė iš italų, vokiečių, anglų kalbų; dirbo su Bairono ir Šilerio kūriniais. Tačiau nusipelnyta literatūrinė šlovė jam atėjo būtent dirbant su „Dieviškąja komedija“, kurios vertimą jis tobulino iki savo dienų pabaigos. Gilus šio didžio kūrinio pažinimas padėjo Minui perduoti originalo dvasią ir daugelį jo subtilybių. Nenuostabu, kad jis įgavo rusų Dante aiškintojo šlovę.

Gustavas Doré (1832–1883) nesulaukė klasikinio meninio išsilavinimo. Tačiau gamtos dovana piešėjui ir ilgas laikas, praleistas Paryžiuje, studijuojant paveikslus ir graviūras Luvre ir Nacionalinėje bibliotekoje, padėjo jam savarankiškai tobulinti savo meistriškumą. Gustvui Doré buvo tik penkiolika, kai pasirodė pirmasis jo litografijų albumas – „Herkulio žygiai“. Savo grafikos darbuose Doré meistriškai naudojo šviesos ir šešėlio žaismą. Jo ranka atpažįstama iš karto – nesvarbu, ar tai būtų piešiniai Dante, Rable, Šarlio Pero pasakoms ar barono Miunchauseno nuotykiams. Nenuostabu, kad kritikai teisingai priskyrė Doré prie didžiausių XIX amžiaus iliustratorių.