Beveik kaip mes. Visa tiesa apie kiaules

Vinstonas Čerčilis vieną kartą pasakė: „Man patinka kiaulės. Šunys žiūri į mus iš apačios, katės – iš viršaus, bet kiaulės žiūri į mus kaip į lygias“. Tačiau žmonių ir kiaulių santykiai visai nėra tokie paprasti. Kiaulė mums – gyvas viso purvo, niekingumo, gėdos ir nuodėmės įsikūnijimas. Ji buvo įgudžiai pašalinta iš mūsų regėjimo lauko, tiksliau, užrakinta toli nuo žmonių akių.
Kiaulės gyvenimas didelėje fermoje trunka vos pusmetį. Skirtingai nei karvės, per visą savo gyvenimą ji niekada neturės progos įkvėpti gryno oro, bet niekam tai nerūpi. Tuo pačiu metu kiaulė – nepakeičiama medicinos mokslo žmonių kūno modelis ir gyvūnas, kurio mėsą per pastaruosius penkiasdešimt metų valgome dažniausiai.
Kristofas Endresenas seka paršelių gyvenimo kelią nuo gimimo iki pramoninės skerdyklos ir apibendrina surinktus faktus į įdomų pasakojimą apie gastronominius pomėgius ir pasibjaurėjimą, apie maistą ir moralinį pasirinkimą. Jo knyga pakartoja klausimą, kurį žmonės užduoda šimtmečiais: kur eina riba, skirianti mus nuo gyvūnų?