Patriarchas Aleksejus (Simanskis)

1945 m. vasario 2 d. Maskvoje įvyko Rusų ortodoksų bažnyčios Susirinkimas, kuriame Leningrado ir Novgorodo metropolitas Aleksejus (Simanskis) buvo išrinktas Maskvos ir visos Rusios patriarchu. Jo patriarchato laikotarpis, trukęs daugiau nei ketvirtį amžiaus, iš pradžių buvo pažymėtas teigiamomis tendencijomis bažnyčios gyvenimo raidoje, kurį paskatino 1943 m. J. V. Stalino susitikimas su metropolitu Sergijumi (Stragorodsku), Aleksejumi (Simanskiu) ir Nikolajumi (Jarujevičiumi). Tačiau 1958 m. valdžia viešai pasmerkė susiklosčiusią konfesinę politiką ir valstybės-bažnyčios santykius ir grįžo, iš esmės, prie 1930-ųjų metų persekiojimų periodo. Tik su Chruščiovo atšilimo pabaiga (1964), tapusia pačiu sunkiausiu laikotarpiu rusų ortodoksijai XX amžiuje, ir iki patriarcho Aleksejaus mirties (1970), Ortodoksų bažnyčia stengėsi atsistatyti po smūgio, kurį jai suteikė sovietinė valdžia ir valdančioji komunistų partija.

Patriarcho Aleksejaus (Simanskio) bažnyčios tarnystės ir asmeninio gyvenimo aplinkybės atkurtos remiantis naujai atrastais archyviniais šaltiniais, pasitelkiant mokslinę-historinę ir religijotyrinę literatūrą, liudijimus ir šiuolaikinių liudytojų atsiminimus, laikraščių ir žurnalų periodiką.