Gyvenimo formos

Prancūzų ir amerikiečių meno istorijos klasiko Henri Focillon (1881–1943) knyga „Formų gyvenimas“ (1934) yra jo formos teorijos kvintesencija. Focillon meno forma suvokia ne kaip žinomybę ir idėją, o kaip gyvą metamorfozę erdvėje, materijoje, sąmonėje ir laike, – ir ji sudaro „prasmės, kylančios iš jos pačios“. Tęsdamas vokiečių formalistų (Wölfflin, Hildebrand) idėjas ir įkvėpdamasis bergsonizmo vitalizmu, autorius nagrinėja meno formų gyvenimą trijų ciklų kontekste: eksperimentai (bandymai), „klasikinis“ balansas (kurį kartais pakeičia rafinuotumas) ir „barokinis“ išsiskyrimas. Pasak Focillon, ši formali gyvenimas „kuria naujas sąlygas žmogaus istoriniam, socialiniam ir moraliniam gyvenimui“. Toks požiūris taip pat leidžia atskirti meno stiliaus, medžiagų ir technikų sąvokas nuo jų dažnai būdingos inertiškumo ir pamatyti jų aktyvų, kūrybingą ar naikinamą potencialą.