Svajočių teisė. Esejai apie estetiką

Dvylikoje tekstų apie estetiką po mirties išleistoje Gastono Bachelardo (1884–1962) — prancūzų filosofo, „suteikiančio sau teisę svajoti“ ir „nardantį į meditacinę svajonę apie daiktų pobūdį“, — sprendžiama aktyvios vaizduotės erdvė, kuri randama ne tik vaizduojamajame mene (Monet, Šagal, Flocon... ir kiti), poezijoje ir prozoje (Rimbaud, Poe, Balzac ir kiti), bet taip pat sapnuose, radijuje, ramybėje ir vienatvėje. Jo svajonėse girdėti elementų ir logoso sferos šauksmas, atgyja kaukės magija ir „geležinis kosmosas“, atsiveria psichologinės gilumos „vienatvės vadovo“. Susipynę subtilų svajojančio mąstymo analizę su egzistenciniais, dinamiškais, erdviais svajonėmis, rašalo svajonėmis, jėga, akmeniu, svajonėmis apie tylą ir muziką, Bachelard tvirtina, kad žmogus turi neišvengiamą teisę į vientisumą ir gilią bendrystę su gamta.