Mados Beprotybė. Savęs naikinimo kronikos pankų stiliumi

Apie 1960-uosius istorikai manė, kad istoriją galima rašyti tik pagal dokumentus, kurie yra senesnių autorių kūriniai, tai yra ne švarus istorinio žinojimo fiksavimas, bet istorinė literatūra. Vėlesnės kartos nepaneigiamai vertins ir vertins šiuo metu gyvenančius žmones per savo laiko prizmę,... ir tie, kurie asmeniškai nepatyrė šių įvykių, rizikuoja niekada neprasiskverbti per nesakytinumą ar tyčinius įvykių ir prasmių iškraipymus. Šiuo atžvilgiu atskiro asmens ar bendruomenės istorinė atmintis, įrašyta į lokalią ir globalią istoriją, kupina emocijų, faktų šukių ir praeities kasdienybės detalių, yra nepaprastai svarbi. „Mažo“ žmogaus istorijas, kurio užmojai ir vertybės nėra ištirpę oficialiose kronikose, sunkiau peržiūrėti naujų interpretacijų kontekste, nes ji yra laikmečio, jo dvasios ir atmosferos įspaudimas. Pasitelkdami žodinę istoriją, galime pakeisti tiek kampą, tiek fokusą žvelgiant į objektą ar visumą; ji sugeba pralaužti nesusipratimų barjerus tarp kartų ir, svarbiausia, sugrąžinti istorijos kūrėjams teisėtą centrinę vietą įvykiuose, suteikiant balsą ir asmeninę nuomonę. Štai kodėl šioje serijoje pasirinktas žodinės istorijos formatas iš gražių pralaimėtojų, kur kaip „žaliavą“ naudojamas įvairių „prarastosios kartos“ žmonių gyvenimo patirtis, kurių gyvenimo keliai susikirtę dėl sveikatai žalingų, sovietų visuomenės požiūriu, pomėgių ir išdaigų. Rinkinyje naudojamos pasitikėjimo pokalbių dalyvių iš Maskvos, Leningrado, Lietuvos, Estijos, Rytų Sibiro; kaleidoskopas nuomonių tiesioginių 1980-ųjų Sovietų punk judėjimo dalyvių, kuris susiformavo pogrindyje, labiausiai nesutaikomas ir radikalus, ir dėl to iki šiol neaprašytas.