Antieidipas. Kapitalizmas ir šizofrenija: Tomas 1. Tūkstantis plokštumų. Kapitalizmas ir šizofrenija: Tomas 2

Komplekte yra dvi Žilo Deluzo ir Felikso Guatario knygos:
«Antieidipas» tapo simboliu visiško psichoanalitinės teorijos pertvarkymo, pergalvojimo pagrindinės freudistinės koncepcijos — edipinio komplekso. Žilas Deluzas ir Feliksas Guataris pradeda dekonstrukciją freudizmui kritikuodami idėjas apie «šeimos trikampį» kaip pagrindinę pasąmonės struktūrą, nes... tokiu būdu jis tampa slopinimo įrankiu. Be to, «edipaliniai» psichoanalitikai, jausdami policijos ir sanitarų paramą, dažnai patys yra pasiruošę taikyti represijas žmonėms — už atsisakymą nuo «edipizacijos». Autoriai rodo, kad už pseudo-opozicijos «šeima — visuomenė» slepiasi santykis tarp pasąmoninio troškimo ir visuomeninio gamybos.
Šizofrenija — tai išorinis kapitalistinės sistemos ribos, prie kurios dekoduoti troškimų srautai nušluoja viską savo kelyje. Kapitalizmas nuolat siekia šios ribos — ir nuolat ją stumia atgal. Šizofrenikas — tuo pačiu metu ir herojus, ir kapitalizmo priešas, nes atskleidžia jo didžiausią paslaptį.
«Tūkstantis plokštumų» — tai naujo «antislopinamo» pasaulio projektas. Žilas Deluzas ir Feliksas Guataris deklaruoja atsisakymą griežtos («medinės») struktūros, grindžiamos binarinėmis opozicijomis, taip pat griežto determinizmo idėjos. Globali šiuolaikinės visuomenės ir šiuolaikinės minties metafora — tai perkeltinė dirva arba klajoklis («nomadas»), kuris juda neribotoje erdvėje, neturėdamas nei pradinės taško, nei galutinio.
Rizoma įkūnija struktūrą, kurioje visi elementai yra lygūs savo autonomijoje. Panašiai kaip marginalinės («kontrikultūrinės») grupės XX amžiaus antrojoje pusėje, priešpriešindamos save kitai visuomenei, iššūkiuja represyviam civilizacijos aparatui, «klajokliška» (nomadinė) filosofija, «plačiai atvira», priešinasi vertikaliai «medžio» hierarchijai, kuri per santykį «sėkla — vaisius» nuolat grįžta į save ir reprodukuoja save.