Juda Iskariotas

Dantė jį mestelėjo į paskutinį pragarą, o Bažnyčia prakeikia jau du tūkstančius metų. Juda iš Kariot, Šimono sūnus, - biblinis išdavystės simbolis, didžioji nuodėlė, kuris atidavė Jėzų Kristų kankintojams ir pasmerkė prie kryžiaus mirtiai. Kas paskatino jį į tokį poelgį? Neapykanta? Bet jis myli Kristų ir gerbia jį kaip Mokytoją, o Kristui jis - mėgstamiausias mokinys. Godumas? Bet Juda netgi nesinaudojo gautomis už išdavystę pinigais, mestelėdamas juos vyriausiems kunigams ir fariziejams. Šaltakraujiškumas? Bet tai dar klausimas, kas šilčiau myli: kiti apaštalai po Mokytojo mirties toliau valgo ir miega, o Juda - negali gyventi ir nusižudo. Ar išvis buvo ta išdavystė? Galbūt Judos poelgis buvo reikalingas tam, kad Kristus priimtų kryžiaus kančias ir taptų pasaulio Išganytoju?
Žymus rusų rašytojas sidabro amžiaus Leonidas Andrejevas (1871-1919) kankinančiai apmąsto meilę ir neapykantą, kančią ir aukojimą, atsitiktinumą ir neišvengiamumą. Sudėtingi filosofiniai tyrinėjimai persmelkia ir kitas kūrinius, įtrauktus į rinkinį: romanas "Demonas žurnalistas" - apie velnio įsikūnijimą žmoguje, "Vasilijaus Fiviečio gyvenimas" - apie išsekusią dvasių kovą su "siaurais žmogaus "aš"", "Pasakojimas apie septynis pakartus" - apie paskutines žmonių, nuteistų mirčiai, dienas, su pačiu aštriausiu egzistenciniu problematikos uždaviniu.