Baime ir drebulys

S. Kierkegaardas - vienas iš XX a. filosofijos pradininkų, egzistencializmo pranašas. Į savo filosofinių samprotavimų centrą Kierkegaardas statė vienetinio - vienintelio žmogaus būties problemą, priešindamasis bendriesiems ir objektyviems žmogaus būties pagrindams. Žmogus, pasak Kierkegaardo, skirtingai nei gyvūnas, nėra rūšinis, o... egzistuojantis padaras. Šioje paradigmoje filosofas analizuoja tris žmogaus egzistavimo sferas - estetinę, etinę ir religinę. Istoriškai pirmoji stadija yra estetinė, kuomet žmogų apima malonumai, jis pasineria į aistras, kai tampa savo pačių siekių belaisviu. Šios stadijos rezultatas - persisotinimas ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas, lydimas désperation. Antroji žmogaus gyvenimo stadija - etinė, kuri priešinga estetinei. Jos pagrindas yra kiekvieno žmogaus atsakomybės ir pareigos sąmonė prieš savo rūšį, prieš žmoniją. Pagrindinis reikalavimas žmogui tampa reikalavimas tapti pačiu savimi. Trečioji žmogaus raidos stadija, kuri prieštarauja pirmoms dviem, yra religinė. Tikėjimas - aukščiausia aistra žmoguje. Be jokios abejonės, bet kurioje kartoje atsiras daug žmonių, kurie net neišmoko to, bet neatsiras nė vieno, kuris galėtų eiti toliau už ją... Vis dėlto, net tam, kuris dar nepasiekė tikėjimo, gyvenimas kelia pakankamai užduočių, ir esant sąžiningam požiūriui į jas, jo gyvenimas nebus beviltiškas, nors ir nesutaps su tų gyvenimu, kurie suprato ir atrado didžiausią - TIKĖJIMĄ. Tikėjimas yra aukščiausios žmogaus raidos stadijos, t.y. egzistencijos, pagrindas. Išnagrinėti tikėjimo šaltinį, jo specifiką - tai traktato Baime ir drebulys užduotis. Kierkegaardas iškelia pagrindiniu veikėju - tikėjimo reikalu - biblijinio Abraomo ir siekia parodyti Abraomo egzistenciją ir jo veiksmus širdimi. Tikėjimo, kurį personifikuoja Abraomas, nagrinėjimas leidžia pamatyti jo nepakartojamą unikalumą, nešančią stebuklą.