Šioje knygoje Bonnie Badenoch pateikia savo teoriją, kad kiekvienas traumos nukentėjusysis gali pasveikti pasitelkdamas savo organizmo vidinius išteklius, tačiau ne visada gali prieiti prie šių išteklių. Terapeuto užduotis — padėti klientui rasti kelią į gijimą. Apmąstydama traumos prigimtį, autorė remiasi neurobiologijos pasiekimais ir deda dideles viltis į gydančio buvimo terapiją. Ji ragina labiau pasikliauti vadinamuoju dešiniojo pusrutulio mąstymu: empatija, intuicija, užuojauta, kantrybe ir pasitikėjimu.
Pasak autorės, bet kokie neigiami įvykiai žmogaus gyvenime ir aplinkoje (karai, gamtos katastrofos ir pan.) neaiškiai palieka savo pėdsaką jo kūne — raumenyse, pilve ir širdyje, nervų sistemoje ir smegenyse. Papildomu našta kiekvienam iš mūsų tenka perteklinės skaitmeninės informacijos, dėl kurios atsiranda tai, kas vadinama skaitmeniniu autizmu — empatijos ir įprasto žmogaus bendravimo įgūdžių praradimas. Dėl to nervų sistema išsenka nuo greito tempo, išsiblaškymo ir buvimo praradimo. Kaip pasekmė, didėja pacientų, kenčiančių nuo daugybės psichologinių traumų, skaičius.
Bonnie Badenoch mano, kad geriausia terapija yra gebėjimas užtikrinti saugų buvimą. Ji teigia, kad žmogus sukurtas tam, kad užmegztų šiltus žmogaus santykius ir juos palaikytų, ir būtent žmogaus bendravimas pasirodo esąs geriausias terapinis metodas.
Šioje knygoje Bonnie Badenoch pasakoja apie neurobiologines koncepcijas paprasta žmogaus kalba ir siūlo skaitytojams idėjas, pagrįstas smegenų ir kūno tyrimais. Jos nuomone, terapeutas gali padėti klientui, remdamasis neurobiologijos pasiekimais ir užmegzdamas su juo (ir su savimi) gilius santykius. Badenoch yra įsitikinusi, kad santykių neurobiologija padeda išgydyti senas traumas, apie kurias klientas kartais net neprisimena, nes jos saugomos už sąmonės ribų.