Nuotykiai Apverstoje: burtininko dingimas

Kartais naktį mane pažadina šviesa, sruvenanti iš tėvų namo rūsio tolimais 1983 metais. Aš ilgai guliu lovoje, stebėdamas, kaip lubomis slysta automobilių žibintų atspindžiai, prabėgantys pro šalį… Žinau, kad nuo to namo – ir to rūsio – mane skiria keturiasdešimt metų ir du valstijos. Aš tai žinau dieną, bet naktimis negaliu atsikratyti jausmo, kad tereikia man tik atsistoti iš lovos, žengti kelis žingsnius iki savo kambario durų ir jas atverti – kaip aš vėl ten atsidursiu. Senose medinėse laiptinėse su aukštomis pakopomis, plačiomis turėkliais ir kvadratinėmis balustrovėmis. Aš įsivaizduoju, kaip einu žemyn, ir kiekvienu mano žingsniu pakyla dulkių debesėlis… …norint vėl išsiaiškinti viską, ką kadaise žinojau mintinai, man prireiktų poros-mėnesių. Todėl aš priverstas pasikliauti atmintimi, kuri, kaip skaitytojui jau žinoma, nesiskiria sąžiningumu. Juk aš negaliu laukti. Mano istorija negali laukti. Nes aš pag finallyrm nuėjau, kas verčia mane rašyti. Šviesa, trukdanti naktimis, magija, kurios nėra pavadinimo… Aš pag finallyrm žinau, apie ką yra mano istorija.