Mano atminties laiškai

Minsko getas iki šiol lieka negyjančia žaizda Europos kūne. Antrojo pasaulinio karo metais čia žuvo tūkstančiai TSRS žydų, taip pat žydai, išvežti į Minską iš Vokietijos, Austrijos, Čekijos... Dar ne visos geto paslaptys atskleistos, ne visos istorijos papasakotos... Pirmą kartą rusų kalba kaip atskira knyga pateikia dokumentinį pasakojimą apie minske gyvenančią Anną Krasnopjorko „Mano atminties laiškai“. Kai į Minską atėjo karas, Annai buvo beveik 16 metų. Ji – liudytoja, viską mačiusi, viską atsimenanti ir vėliau sugebėjusi apie tai parašyti. Pasakojimą „Mano atminties laiškai“ papildo autoriaus partizanų pasakojimai, taip pat pirmą kartą skelbiami rusų kalba, ir jos esė apie Vokietiją. Leidinį baigia Annos Krasnopjorko vyro ir sūnaus požiūriai apie tai, kaip gyveno šeima ir kaip buvo kuriama knyga. Prozoje ir publicistikoje, savo viešuose pasisakymuose Anna Krasnopjorko kalbėjo apie tai, kad karas atskleidžia ir blogiausią, ir geriausią, kas yra žmoguje, suteikia pavyzdžių aukščiausio dvasios pasireiškimo visiems žmonėms, nesvarbu, kokios tautybės – rusai, vokiečiai, žydai, baltarusiai...