Sūris ir kirminai. Vieno malūnininko pasaulio vaizdas, gyvenusio XVI amžiuje

1583 metais prasidėjo ilgalaikis inkvizicinis procesas, trukęs kelerius metus. Teisme atsidūrė Domenico Scandella, pravarde Menocchio – itališkas malūnininkas, patrauktas į teismą už drąsius pasisakymus apie Dievą ir tikėjimą, nesuderinamus su tais laikais vyraujančia pasaulio samprata. Be abejo, Menocchio buvo išskirtinė figūra ir daugumos jo laikmečio žmonių laikytas laisvamanišku. Jo mąstysenos plačiai, savita religinių ir humanistinių tekstų skaitymo bei interpretavimo forma, kaip ir drąsūs jo idėjų išsakymai, iki šiol stebina. Roma, atidžiai stebėjusi procesą prieš filosofo savamokslį, užkardė bet kokius humanistinius inkvizicinio tribunolo bandymus elgtis su kaltinamuoju žmogiškai. Nepajėgęs pilnai atsisakyti savo pažiūrų, jis antrą – ir jau paskutinį – kartą stojo prieš bažnytinį teismą. 1599 metų rudenį Domenico Scandella buvo nuteistas inkvizicijos teismo įsakyta sudeginti.
Kaip atsitiko, kad paprastas malūnininkas iš mažo Friulio kaimo pritraukė tokią rimtą kovotojų su erezijomis dėmesį? Kaip savitas pagrindinių pasaulio klausimų supratimas atvedė žmogų prie žūties? Ir kas yra Domenico Scandella – erezistas ar savo laiko tikrasis genijus?

Remdamasis inkvizicijos teismo medžiaga, išskirtinis italų istorikas Carlo Ginzburgas išsamiai ir vaizdžiai rekonstruoja Menocchio dvasinį pasaulį, atkurdama epochos veidą ir suteikdama balsą tylinčiai daugumai – paprastam žmonėms. „Sūris ir kirminai“ aiškiai rodo, kaip inkvizicijos archyvų medžiaga padeda tyrėjams užfiksuoti tylus žmonių balsus, kurie praktiškai neminimi istoriniuose dokumentuose, ir apšviesti aktualias šiuolaikines problemas – nuo paprastų žmonių mesti iššūkio valdžiai iki rašytinės ir žodinės kultūros persipynimo.