Gėlės teisėjui

Marjory Luiza Ellingham – anglų rašytoja, priklausanti „aukso amžiui anglų literatūros“, pripažinta „detektyvų karalienė“ kartu su Agatha Christie, Dorothy Sayers ir Ngaio Marsh. Ji išsiskyrė iš kitų šio žanro autorių, Agathe Christie žodžiais tariant, „kaip deganti lemputė“.
Didžiausią žinomumą pelnė Ellingham knygos apie džentelmeną detektyvą Albertą Campioną. Į šį tomą įtraukti septintasis ir aštuntasis jos pagrindinės ciklo romanai, taip pat apsakymų rinkinys „Ponas Campion, kriminalistas“.
Rūpinimasis įmonės reputacija visada buvo John‘o Widdooson‘o pirmoje vietoje. Ir prieš dvidešimt metų, ir dabar, kai grėsmėje ne tik reputacija, bet ir jo pusbrolio laisvė. Ponas Widdooson pirmenybę teikė išsaugoti garbę vadovaujamam leidybos namui. O ponas Albert Campion pirmenybę teikė išsiaiškinti šios tragedijos esmę, ir ne tik todėl, kad leidėjo brolis – jo senas draugas, kurį norisi išgelbėti iš bėdos.
Tolimas Campiono giminaitis, senatvėje sukūręs muzikos šou, prašo detektyvo išsiaiškinti, kas kelia rūpesčių pagrindiniam aktoriui. Campion‘as nėrasi į teatrinių aistrų ir intrigų pasaulį, kur reikės tirti rimtesnes bylas nei sugadintas plakatavimas ar sagtelė makiažo pieštuke.
Campion gauna anoniminį laišką, kuriame paminėti angelas, Petersas ir eskudero pelėda. Tą pačią rytą laikraštis „Times“ spausdina pranešimą apie R. I. Peterso mirtį. Akivaizdu, kad mirusysis – ne kas kitas, kaip buvęs klasės draugas, pravardžiuojamas Kiauliu, kurio Campion neapkęso mokykloje ir apie kurį daugiau nei dvidešimt metų nebuvo žinių. Kiaulės laidotuvėse Campion sutinka dar vieną mokyklos draugą, kuris gavo tokį patį laišką, ir kalbasi su Peterso gydytoju, tvirtu, kad jis mirė nuo plaučių uždegimo. Neįtikėtina, bet, stovėdamas prie karsto, Campion girdi už nugaros labai pažįstamą kosulį. Būtent taip kadaise kosėjo piktas Kiaulis…