Kraštas

Senas žmogus prabunda, žiūri pro langą, laukia ko nors, nelaukia nieko, vėl užmiega. Ir prisimena, prisimena, prisimena.

Jo prisiminimai nežino linijinio laiko — jie skaidosi, susidaro į kaprizingas figūras, kartais poetiškas, dažnai baisias. Stikliukai šio kaleidoskopo pjauna iki kraujo, tačiau iš jų susidaro žmogaus istorija, kurioje visko buvo labai mažai, visko buvo per daug, ir viskas praėjo, ir visos šalies istorija, kuri išgyveno kelis didelius sukrėtimus ir ne vieną kartą sužalotą kartą. Kultūrinė revoliucija, darbo stovyklos, viešos pažeminimai. Karas, baimė, purvas. Švelnumas, liūdesys, vienatvė. Kur nors už kadro — meilė, bet senas žmogus kalba apie karą, apie baimę, apie vienatvę ir išdavystę, ir tik apie meilę jis nekalba.