Viena. Pasivaikščiojimas po labirintą

Darijai Vilke Viena – praeities saugotoja. Miestas gyvena ta praeitimi, juo didžiuojasi, juo prekiauja ir uždirba iš praeities savo dabartį. Jis saugo ir ginasi senovines tradicijas ir imperines paslaptis. Ši knyga – pasakojimas apie vokišką diakritinį ženklą, apie slaptus dalykus, kurie užslepiami nuo svetimšalių, apie mielas įpročius ir niūrias miesto paslaptis.

Darija parodo šiuolaikiniam skaitytojui šią „kitą Vieną“ iš insaiderio akimis ir mylinčio šį keistą miestą žmogaus požiūriu. Ji mano, kad Viena visada išlieka savimi – magnetu, traukiančiu visus ir viską, idėjų, likimų ir įvykių kryžkele. Ir keistu filosofiniu akmeniu, kurio paslaptį kol kas niekam taip ir nepavyko iki galo iššifruoti.

„Kartais Viena primena kambarį su minkštais sienomis. Miestas visada sušvelnina viską, kas perdėta – tai ištirpsta varinėse vingiuose, keistose langų apdailos linijose ir taškiniuose, dingusiuose po žeme arba nutrauktuose upeliuose. Revoliucijos sugriauna kitas šalis ir miestus plyta po plytos, o Vienoje jos praėjo beveik nepastebimai. Tikriausiai todėl šiuo atžvilgiu niekada nesusiklostė dideli miesto pertvarkymo projektai – nei pavyko įtraukti į miesto topografiją nesuskaičiuojamas tiesias kaip strėlė prospektus ir begalinius aikštės, nei visiškai sunaikinti Viduramžius ir Renesansą.

  Viena – kaip imperatoriškoji rezidencija Hofburgas, aplink kurią ji buvo statoma: senas sluoksniuojasi ant naujo be plano, vienas lipdomas prie kito pagal nuojautą, rūmai labiau namų nei imperiniai, o pompastiškumas virsta grožiu, praradus visą šį perdėtumą, būdingą barokiniai architektūrai Paryžiuje ar Romoje“.