Knyga britų psichoanalitiko Džošo Koeno skirta mūsų santykiams su darbu, tiksliau – kiekviename iš mūsų įsišaknijusiai norui nedirbti, kuris visai nesunkiai koegzistuoja su noru dirbti – ir pasiekti sėkmės, prestižo, gerovės, – o autorius mano, kad tai yra ne mažiau, o gal net labiau svarbu, netgi lemiama žmogui. Šis noras mums žinomas nuo vaikystės, kai jis lengvai tenkinamas, tačiau mes mokomės jį slopinti ir priprantame atiduoti visas jėgas darbui, kartais pamiršdami, kad gyvenimas taip nesibaigia. Kartais rezultatas yra dideli pasiekimai pasirinktoje profesijoje, kartais – depresija, kartais abu kartu. Kaip elgtis su poreikiu „nedirbti“, kurio negalima visiškai įgyvendinti, tačiau ir neigti, slopinti savyje, ekstremaliai pavojinga? Autorius ieško atsakymo į šį, matyt, neišsprendžiamą klausimą savo gyvenimo patirtyje, savo pacientų istorijose ir kelių išskirtinių žmonių likimuose, susidūrusių su konfliktu tarp darbo ir „nedarbingo“ būvio tiesiogiai – Emilijos Dikinson, Orsono Velsu, Endžio Vorholo ir Deivido Fosterio Volso. Iš autobiografinių esė, psichoanalitiko užrašų ir subtilių stebėjimų apie kūrybos prigimtį sudaromas šis tekstas, nublokštas Džošo Koeno troškimo išsiaiškinti save ir galintis padėti tai padaryti mums.
