Mergautinė pavardė

Rožė — užsispyrusi, kaip kalnų gėlės, besiveržiančios per akmenį link saulės, — pabėga iš tėvų namų su mylimuoju, kartu atidaro užeigą, o po vyro žūties tampa šeimos vadove. Jos dukra Selma — švelni, tarsi siuvinėjimas, kurio ji nepaleidžia iš rankų, — išteka priešingai nei mamos patarimas. Kai mylimasis ją išduoda, iššvaistęs dovaną, ji išlaiko šeimą dėl dukterų. Patricija, Lavinija ir Marinela paveldi ne tik motinos ir močiutės charakterio bruožus, bet ir šeimos traumas. Joms teks prisiminti Selmos ir Rožės pamokas, kad galėtų pradėti gyventi, sekdamos savo svajonėmis.

Italų kritikai vadina Auroros Tamidžo debiutinį romaną «„Šimtas metų vienatvės“ su moteriška veidu», lygindami jį su «Šeimos leksikonu» Natalijos Ginzburg ir Gračijos Deledda proza. Nuo patriarchalinių 1920-ųjų iki audringų 1980-ųjų, nuo tylaus sutikimo iki balso atradimo — šioje moterų jėgos ir solidarumo kronikoje mergautinės pavardės išsaugojimas tampa laisvės simboliu.