Ne-Ivano gyvenimas

Abdulmadžidas užaugo Dagušijoje, kaime, kur niekas neturėjo tikslaus adreso, — gyventojų pasuose tiesiog buvo rašoma „kaimas N“. Kartą vasarai ten atvyko šviesiaplaukė mergaitė Asija, ir kelias savaites berniukas ir mergaitė savo išdaigomis nedavė ramybės visai apylinkei. Asija negali ištarti naujo... draugo vardo ir klausia, kaip jį vadina „rusškai“. Taip Abdulmadžidas tapo Ivanu. Kartą vaikų išdaigos išėjo iš kontrolės: Abdulmadžidas ir Asija į kalnus nuvedė beždžioniuko sūnų akmenų meistrui Musai, ir berniukas ten pasiklydo. Viskas baigėsi gerai, tačiau stebuklingu būdu ši patirtis paveikė Abdulmadžido savivertę: kaltės jausmas, troškimas atpirkimo atvėrė jam kažką naujo savyje.
Praėjo laikas, Abdulmadžidas išvyko iš gimtojo kaimo, įstojo į Maskvos universitetą ir ten pirmą kartą susidūrė su tuo, ką reiškia būti kitokiu nei kiti. „Ivanas“, — tęsė jis prisistatymą, vienu metu norėdamas susilieti su aplinkiniais ir degausi nuo gėdos dėl išdavystės pačiam sau. Abdulmadžidas tapo rašytoju; debiutinės knygos pasakojimus jis apgyvendino personažais — žmonėmis, kuriuos kadaise sutiko namuose, Kaukaze. Jie atsispindi jame, o jis juose, svetimi balsai padėjo Abdulmadžidui rasti savo. „Ne-Ivano gyvenimas“ — istorija apie tapatybės ir pašaukimo paieškas, apie tai, koks jausmas būti svetimu, vienišu dideliame mieste, ir apie šaknų galią.