Pasakojimai, papasakoti «ŠKID Respublikoje», nėra išgalvoti. ŠKID – Dostojevskio vardu pavadinta mokykla, internatas benamiams vaikams, – tikrai egzistavo XX amžiaus 20-aisiais. Revoliucija, pilietinis karas, badas, skurdas – tokios buvo to meto realybės. Žmonės prisitaikydavo kaip sugebėdavo. Kai kam sekėsi, kai kam – deja… Dėl to didžiulis nepilnamečių vaikų skaičius atsidūrė gatvėse. Kad išgyventų, jiems teko elgetauti, vogti, plėšti, burti gaujas. «ŠKID Respublikos» direktoriui Viktoriui Nikolajevičiui Sorokinam, kurį auklėtiniai vadina trumpai Vikniksoru, pavyksta nukreipti buvusių mažamečių banditų, vagysčių, chuliganų įnirtingą išradingumą į perauklėjimo kelią, pamatyti jų norą tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. Mokiniai maištauja, rengia sukilimus prieš mokytojus, fantazuoja, kaip būtų galima pabėgti iš šios įstaigos, bet… lieka. Nes nori mokytis ir, kaip jie patys sako, «išeiti į žmones». Knygos autoriai savo akimis, iš vidaus, matė ir žinojo detales škidų gyvenimo, kadangi patys buvo jos auklėtiniai. Todėl siužete taip daug įdomių ir tikroviškų detalių, tragiškų, kartais baisių, tačiau dažnai žavingai juokingų…
-medium.webp)
