Stigmalionas

Mano vardas Dolores McBride, ir aš nuo gimimo kenčiu nuo labai retos alergijos formos: kontaktas su kitais žmonėmis sukelia man stipriausius nudegimus. Aš negaliu pabučiuoti vaikino, apkabinti tėvų, išeiti iš namų, neapsivilkusi pirštinių. Aš esu neliečiama. Aš tarsi gyvenu užkeiktame... pilyje, kuris laiko mane kalėjime ir baudžia nudegimais bei randais už kiekvieną bandymą „pabėgti“. Net sugalvojau pavadinimą savo kalėjimui: Stigmalionas. Mane jau nebedaro nusiminusi mintis, kad visą gyvenimą būsiu savo diagnozės kalinė - ir kalinė mirsiu. Aš nesvajoju, kad kas nors iš mano ligos išrinks vaistą, ir nesitikiu, kad sutiksiu žmogų, kuris nepaliks man jokių nudegimų… Bet kokia tai atkakli jausmas - viltis. O jei vis dėlto pabėgsiu iš Stigmaliono? Galbūt aš taip pat galėsiu vieną dieną patirti visą tai: prisilietimus, apkabinimus, bučinius, beprotybę, laisvę, meilę?