Noriu šviesos ir ramybės...

Šalamovo proza, negailestingas ir tikslus liudijimas apie GULAG'ą, užima vieną iš reikšmingiausių vietų XX amžiaus rusų literatūros istorijoje. Tuo tarpu, pats Šalamovas laikė save labiau poetu nei prozininku. Likdamas už lagerių pasakojimų šešėlio, Šalamovo poezija sudaro svarbią dalį jo kūrybinio palikimo. Pasak autoriaus, poezija buvo jam „išgelbėjimo talismanas“ ir jėgos šaltinis nežmoniškomis lagerių gyvenimo sąlygomis, jo „krypties žvaigždė“. Gilindamasis į pasaulio kultūrą ir istoriją, žvelgdamas į gamtą, Šalamovas rašo savo „lyrinį dienoraštį“, eiles, kurios tuo pat metu yra „aiškios ir neįkandamos“. Į šį leidimą įtraukti poezijos kūriniai, sudarę ciklą „Kolymos sąsiuviniai“ (1949–1953), sukurti Tolimuosiuose Šiaurėse, taip pat pasirinkti eilėraščiai, parašyti skirtingais metais po sugrįžimo iš lagerio.