Kristalinis namas

Julija Lukšina kruopščiai ir įgudusiai nagrinėja žmogaus polinkį tikėti savo iliuzijomis ir jas įgyvendinti, deja, su nenuspėjamais rezultatais. Todėl praeitis jos pasakojimuose lengvai teka į dabartį ir ateitį, griežtas realizmas - į kasdienę magiją, neapykanta - į meilę ir atvirkščiai. Gyvi ir mirę, žvėrys, žmonės ir net daiktai turi lygias teises jausmams ir iškirtimams. Heroinės ne tiek ieško, kiek tvirtina save supančiame pasaulyje ir erdvėje, kad vėliau paradoksaliai ištirptų jame ir virstų kuo nors nauju. O jų gyvenimo ir meilės istorijos dažnai priklauso nuo nesąmoningai jiems atsitiktinių dalykų, tokių kaip seniai pamiršta nuotrauka iš atrakcionų parko.