Mirusios sielos. Poema

Nikolaus Vasiljevičius Gogolis (1809–1852) – rašytojas, dramaturgas, kritikas, publicistas, daugelio kūrinių, tapusių pasaulinės literatūros auksiniu fondu, autorius.
Apie savo kūrybą Gogolis kalbėjo: „Man tik tai ir sekėsi gerai, kas buvo paimta iš realybės“. Rašytojas neretai kreipėsi į mitus, legendas ir folkloro... šaltinius, todėl realus pasaulis jo kūriniuose dažnai persipina su fantastiniu.
Poema „Mirusios sielos“ iš pradžių buvo planuojama kaip kelias į dorybę ir turėjo sudaryti tris dalis, kas būtų buvę savotiškas „Pragaras“, „Purgatorija“ ir „Rojus“ pagal Dantę kartojimas, tačiau, kaip žinoma, baigta buvo tik pirmoji jos dalis. Tačiau visiškai akivaizdus yra poemos sumanymas, kurį Gogolis atskleidė viename iš paskutinių savo įrašų: „Būkite ne mirusios, o gyvos sielos“. Ne mažiau gili prasmė užpildo pjesę „Revizorius“, kurioje tikru revizoriumi tampa mūsų sąžinė: „...baisus tas revizorius, kuris laukia mūsų prie kapo durų“. Abu kūriniai turi dvasinio atpildo idėją, o pagrindinėmis konflikto jėgomis juose tampa geris ir juo nugalimas blogis.
Į leidinį įėjo poema „Mirusios sielos“, pjesė „Revizorius“, taip pat apsakymai „Nosies“ ir „Paltas“.