Kiek vilką bešertume

Vranas visada žinojo: jis gimė, kad taptų vilku. Daugybę ritualų atliko, visus būdus išbandė, bet viskas bevaisiai. Į jį kreipiasi kreivai bendruomenė, jau seniai nusivylė juo, į jokią paslėptą vilko esmę daugiau nebeužtiki. O Vranas tiki. Kažkur miške, sako, gyvena žvėrys, pusiau žmonės-pusiau vilkai, – gal jie jam padės su norima galia vėl tapti vilku? Kaip juos surasti dar... Baya visada žinojo: nesimaišyk su žmonėmis be reikalo, neišeik pas juos žmonių pavidalu, nes kitaip bus bėda. Bet ją patraukė jaunuolis, linksmas, kvailas ritualas naktiniame miške vedantis, prajuokino ją. „Taip tu ir miške rasi viską, ko joje ieškai“, kaip sakoma tarp žvėrių. Tačiau gyvenimas tarp vilkų staiga visai ne pasaka pasirodo...