Infernalinis feminismas

Krikščioniškoje kultūroje moterys dažnai buvo vadinamos „nuodėmės indais“. Tam įtaką turėjo pirmapradė motina Eva, suvalgiusi pažinimo medžio vaisių pagal Šėtono patarimą. Teologai padarė Adomo žmoną atsakingą už visus vėliau kilusius žmonijos kančius, o moters vaizdavimas kaip velnio pagalbininkės įteisino patriarchalinę... valdžią jai ir jos paklusnumo būtinybę. Tačiau XIX amžiuje kultūroje prasideda šio postulato peržiūra: romantizmo įtakoti, velnio figūra ir nuodėmės samprata pradeda būti siejamos su išlaisvinimo idėja, pirmiausia, išlaisvinimu nuo krikščioniškos patriarchalinės tironijos ir misoginijos tada vykstančių kairiųjų, antiklerikalinių, ezoterinių ir meninių srovių kontekste. Savo knygoje Per Faksneldas nagrinėja Liuciferio vaizdą kaip moterų išlaisvintoją „ilgo XIX amžiaus“ laikotarpyje, naudodamas platų medžiagos spektrą: nuo literatūrinių kūrinių, mokslinių darbų ir laikraščių apžvalgų iki ankstyvųjų kino filmų, tapybos ir net papuošalų. Faksneldas padeda sekti, kaip įvairūs emancipaciniai diskursai, susiformavę tuo metu, derinasi tarpusavyje kovojant su konservatyviosiomis jėgomis, veikiančiomis krikščionybės vėliava. Per Faksneldas – religijos istorikas iš Stokholmo universiteto, specializuojantis vakarų ezoterikoje, „alternatyvioje dvasioje“ ir naujų religinių srovių tyrimuose.