Baltas viršus - tamsus apačia

Vaikystės pasaulis - pirmiausia artimiausi: tėvai, seneliai, jų interesai, jų santykiai, jų pasakojimai ir pamokymai. Supratimas ateina vėliau, o tada tai tik atsitiktinis klausymasis, nuostaba, nesupratimas... Tai ir kasdieniai dalykai, kurie vėliau prisimenami su nostalgia arba atmetimu, bet beveik visada... su neišblėstančia ryškumu.
Šioje autobiografinėje, labai nuoširdžioje knygoje podrobiai, su būdingais ir gerai atpažįstamais aspektais aprašoma sovietinė vaikystė. Bet M. Aromoštam labiausiai domina kita - "kaip suaugusieji tuo metu tylėjo. Kaip jie neturėjo jėgų kalbėti apie save. Kaip jie neturėjo supratimo, kas su jais įvyko. Kaip jie tam neturėjo kalbos. Kaip jie norėjo pamiršti viską, ką galima pamiršti…". Jų nepasakytose mintyse atsiveria mūsų bendros istorijos drama, kurios tęsinį autorius randa ir savo gyvenime.