Ispanų baladė

Daugiau nei šimtą metų Lionas Feihtvangero (1884–1958) išlieka vienu populiariausių vokiečių autorių pasaulyje. Ir tai toks atvejis, kai daugelio metų skaitytojų meilės priežastys yra visiškai aiškios: jo kūryba – viena iš istoriniais romanais remiamos žanro viršūnių. Tikras meistras, Feihtvangero turi retą gebėjimą kurti įtraukiančią pasakojimą, giliai ir išsamiai gilinantis į istorinių įvykių sudėtingumą. Savo romanuose – net ir tiems, kurie skirti labai tolimo laikotarpio ir mažai žinomiems epizodams – autorius visada yra atidus savo skaitytojui: kuriama realybė yra įtikinama, bet nesuskaičiuojami istorinių detalių jis įpina į pasakojimą taip kruopščiai ir apgalvotai, kad dauguma jų pasirodo aiškios ir laukiančios apmąstymo, tarsi įvykiai jo epochoje. Feihtvangero niekada nevaizduoja istorijos dėl jos pačios: bet kuris iš jo romanų – tai visuomet subtilus ir tikslus, norintis paskatinti apmąstymus ar polemiką, stebėjimas apie gilius procesus, kurie valdė žmogaus gyvenimui anksčiau, kurie valdo jį bet kuriuo metu.
Šiame rinkinyje pateiktas vienas iš stipriausių, įtraukiančių ir poetiškų Feihtvangero romanų „Ispanų baladė“ (1954), taip pat ankstyvas romanas „Nepadorioji hercogienė Margarita Maultaš“ (1923). Pirmo veiksmas vyksta XII amžiuje Kastilijoje, o antrojo – XIV amžiuje Tirolėje, tačiau abu jie slepia už įtraukiančio siužeto apmąstymą apie žmogaus asmenybę ir ieškojimą savo vietos visuomenėje, su jos reikalavimais ir stereotipais, – apmąstymas dar aštresnis, kad centrinė rolė abiejuose romanuose skirta moterims, kurioms pasirodo per siaura nustatytame joms vietoje viduramžių visuomenėje.
Romanas „Ispanų baladė“ pirmą kartą publikavimas naujame vertime.