Apie stebuklingas pasakas

Vladimiras Jakovlevičius Propas (1895–1970) – Sovietų Sąjungos filologas, folkloristas, vienas iš šiuolaikinės teksto teorijos kūrėjų, – gimė Sankt Peterburge, Volgos vokiečių šeimoje. 1913–1918 m. jis pirmiausia studijavo germanistiką, o vėliau rusų filologiją Sankt Peterburgo universiteto filologijos fakultete, vėliau dėstė vokiečių kalbą Leningrado universitetuose, o nuo 1932 m. dėstė ir vykdė mokslinį darbą Leningrado universitete (LGU). Nuo 1938 m. – LGU filologijos fakulteto profesorius, iš pradžių romėnų-germanų filologijos, folkloro katedrose, o iki 1969 m. – rusų literatūros; 1963–1964 m. jis vadovavo katedrai.

Šiame leidinyje yra dvi Vladimiro Jakovlevičiaus knygos – „Pasakos morfologija“ (1928) ir jos tęsinys „Istoriniai stebuklingos pasakos šaknys“ (1946).
„„Morfologija“ ir „Istoriniai šaknys“ tarsi sudaro dvi dalis arba du tomus vieno didelio darbo. Antrasis kyla tiesiai iš pirmojo, pirmasis yra antrojo prielaida. <…> Stengiuosi griežtai metodologiškai ir nuosekliai pereiti nuo mokslinio reiškinių ir faktų aprašymo prie jų istorinės priežasties paaiškinimo“.

„Pasakos morfologija“ – žinomiausia mokslininko darbo; tai monografija, skirta liaudies pasakų struktūrai. Tyrinėdamas folklorą, mokslininkas išskyrė pasakose nuolatinius ir kintamus elementus. Prie nuolatinių jis priskyrė veiksmus, kuriuos personažai atliko, kad būtų plėtojamas siužetas, ir jų seką. Prie kintamų – kalbos stilių, veiksmų skaičių ir jų atlikimo būdus, taip pat motyvaciją ir personažų atributus.
Mokslininko daktaro disertacija tapo knygos „Istoriniai stebuklingos pasakos šaknys“ – ankstesnės monografijos tęsinys, kurioje plėtojama hipotezė, sukurta Prancūzijos folkloro specialisto Pjėro Sentivo (slapyvardis Emilis Nuri, 1870–1935). Šiame darbe Propas rašė ne apie pasakų struktūrą, o apie jų kilmę. Jis tyrinėjo pirminių tautų mitologiją ir aiškino stebuklingos pasakos kilmę genčių iniciacijos ritualuose: jų dalyviai taip pat patirdavo išbandymus, kartais patirdavo nesėkmių, vėliau sėkmingai atlikdavo užduotis ir įgydavo „naują išvaizdą“. Taip bet kurios pasakos siužetas buvo aiškinamas iniciacijos ritualu, kurio metu vaikai įgydavo naują statusą.

Šią knygą puošia 70 iliustracijų ir dizaino elementų, sukurtų menininkų Ivano Jakovlevičiaus Bilibino (1876–1942), Aleksandro Ziko (1845–1907), Ivano Konstantinovičiaus Lebedevo (1884–1972), Nikolajaus Nikolaevičiaus Popovo (1888–1953), Mohammado Rasimo (1896–1975) ir Nikolajaus Aleksejevičiaus Ušino (1898–1942).