Vampyrai. Kilmė ir atgimimas. Nuo folkloro iki Grafų Drakulos

Vampyrų istorija siekia XVIII a. Rytų Europos kaimus, kai gandai apie kūnus, prisikeliančius iš mirusiųjų, sklido po Europą ir sukėlė masinę isteriją. Nuo pirmųjų vampyrizmo istorijų, Kristoforas Freilingas tyrinėja, kaip ir kodėl vampyrai tapo vienu iš labiausiai užsitęsusių personažų masinės kultūros istorijoje. Kaip kaimo vampyrai, aprašyti Džozefu Pittonu de Turneforu ir Ogusten Kalmė, t. y. folkloriniai vampyrai, puolantys avis ir karves, tapo romantiškų herojų-zalodžių simboliais.

Jis seka literatūrinių vampyrų genealogiją nuo 1816 metų: šiuolaikinių vampyrų istorija gimė – tinkamai žodine forma – nuomojamoje šventinėje viloje su vaizdu į Ženevos ežerą tą pačią naktį, birželio 17 d., 1816 metais, kai oras buvo ypač drėgnas, o atmosfera – ypač įtempta. Tą dieną Dio Dati viloje susirinko lordas Baijronas, Džonas Polidori, Persis Šelis, Meri Šelis, kad pasakotų išgalvotas istorijas apie vaiduoklius, tačiau rezultatas buvo literatūrinis vampyras ir Frankenšteinas. Tolesnis autorius pasakoja apie meninius kūrinius, parašytus tarp „Vampyro“ Dž. Polidori (1819) ir, turbūt, žymiausio visų laikų vampyro „Drakulos“ B. Stokero (1897).

Šios knygos autorius seras Kristoforas Freilingas – kultūros istorikas, įvairių publikacijų autorius, nagrinėjantis temas nuo sinofobijos iki vesternų. Taip pat jis buvo Londono Karališkųjų menų koledžo rektorius nuo 1996 iki 2009 metų, kur iki šiol lieka garbės kultūros istorijos profesoriumi.