Vampyrai. Kilmė ir prisikėlimas. Nuo folkloro iki grafų Drakulos

Vampyrų istorija siekia XVIII amžiaus Rytų Europos kaimus, kai gandai apie iš mirusiųjų kylančius kūnus pasklido po Europą ir sukėlė masinę isteriją. Nuo pirmųjų istorijų apie vampyrizmą, Kristoforas Freilingas tyrinėja, kaip ir kodėl vampyrai tapo viena iš labiausiai išlikusių figūrų... masinės kultūros istorijoje. Kaip valstiečių vampyrai, apibūdinti Džozeko Pittono de Turneforu ir Ogisteno Kalme, tai yra, folkloriniai vampyrai, puolačius avis ir karves, tapo aristokratiškais romantiškų herojų-žudikų figūromis. Jis seka literatūrinio vampyro genealogiją nuo 1816 metų: šiuolaikinių vampyrų istorija gimė – tinkama žodine forma – nuomojamame vasaros name su vaizdu į Ženevos ežerą naktį iš birželio 16 į 17 dieną 1816 metų, kai oras buvo nepaprastai drėgnas, o atmosfera nepaprastai įtempta. Tą dieną villa Diodati susirinko lordas Baironas, Džonas Polidori, Persis Šelis, Meri Šelis, kad pasakotų išgalvotas istorijas apie vaiduoklius, bet rezultatas buvo literatūrinis vampyras ir Frankenšteinas. Toliau autorius pasakoja apie kūrinius, kurie buvo parašyti tarp „Vampyro“ Dž. Polidori (1819) ir, tikriausiai, garsiausio visų laikų vampyro „Drakulos“ B. Stokerio (1897). Šios knygos autorius seras Kristoforas Freilingas – kultūros istorikas, daugybės publikacijų įvairiomis temomis, nuo sinofobijos iki vesternų, autorius. Taip pat jis buvo Londono Karališkojo meno koledžo rektorius nuo 1996 iki 2009 metų, kur jis ir toliau lieka garbės profesorius kultūros istorijos.