Apie rusų vagystę sieloje ir kantrybėje

№1. Nacionalinė rusų ypatybė nuo senų laikų — net ne nuo Karamzino ir jo «Vagia…», o dar anksčiau, nuo maitinimo epochos — tai visuotinė vagystė ir kyšininkavimas. O bet kuris kriminalo ir korupcijos iškilimas — tik mūsų senos nacionalinės tradicijos tęsinys.

№2. Kodėl valdžia tai toleruoja? Ogi todėl, kad pati aktyviai dalyvauja. O svarbiausia, kad tai toleruoja tauta. Rusų tauta yra kantri ir «iškentės viską». Kantrybė ir pasitikėjimas valdžia — grynai rusiška savybė. «Štai atvažiuos ponas, ponas mus išspręs…»

№3. Visa tai, kartu sudėjus, skiria mus ir nuo Vakarų, ir nuo Rytų. Vakarai yra Vakarai, Rytai yra Rytai, — sakydavo Kiplingas, o mes pridursime: Rusija yra Rusija. Protu mūsų nesuprasi. Matuoti — taip pat beviltiškas reikalas. Tokios yra mūsų nacionalinės medžioklės, žvejybos ir pan. savybės — bendras nacionalinis charakteris. Tokia mūsų paslaptinga rusiška siela.

№4. Ir paskutinė. Su mūsų kontempliacine ortodoksine dvasia, uždėta ant grynai rusiško tinginystės ir neatsakingumo, per visą savo istoriją nieko normalaus mokslo ir technologijų srityje mes nesukūrėme. Vagiame — taip buvo (tai kaip tik po mūsų). Ten pavogsime iš amerikiečių atominių bombų brėžinius, čia — brolių Wright lėktuvą perpiešime. Žinoma, blusą pasikabinti dar galime. Ant netvirto proto…

Bet efektyviam organizuotam darbui mes iš esmės nesame tinkami. Ir atskiros valdžios pastangos plėtoti mokslą, nanotechnologijas, komunikacijas, kompiuterius, staklių statybą yra tuščia svajonė ir proga iššvaistyti biudžetą. Arba tiesiog PR. Neturime istorinių prielaidų nei proveržiams moksle, nei aukštosioms technologijoms.

Štai keturi teiginiai, dėl kurių šiame leidinyje mes ginčysimės. Autorius bandys įrodyti, kad jeigu taip iš dalies ir yra dabar, tai visai nereiškia, kad taip buvo visada ir kad kitaip būti negali.

Skaitikite, mąstykite, ginčykitės.