Troškulys

Edi dirba leidykloje. Ir tai nėra svajonių darbas. Juk Edi svajoja tapti menininke. Kaip Artemizija Džentileskė, kaip Karavadžas, kaip Van Gogas.
Rašyti šedevrus, apipintus arterine krauju. Edi jauna, pasvirusi į cinizmą, pasvirusi į beširdumą. Pasvirusi į nelaimę.
Vakarais ji piešia aliejumi, bandydama... perkelti gyvenimą ant drobės. Bet rytais spalvos blunka, ir jai nieko nebelieka, kaip tik gintis nuo ją užplūstančio nusivylimo.
Netrukus, nustebinusi pati save, ji visiškai pasineria į santykius su vyru vyresniu už ją – Erišku.
Jis vedęs, bet tai santuoka be įsipareigojimų. Jo žmona Rebeka visiškai neprieštarauja jų romanui.
Ir tai turėtų priminti meilės trikampį, tačiau pasaulyje nebėra vietos paprastoms geometrinėms figūroms. Dabar viskas daug sudėtingiau.
Ir atrodo, kad šiandien visi barjerai įveikti, prietarai atmesti, tabu nuimti.
Bet laisvė sulaiko širdį lygiai taip pat, kaip ir prievarta, ir būtent iš šio jausmo gimsta žodingas ir provokuojantis Troškulys.