Joržas Vašingtonas (1732−1799) įėjo į amerikos istoriją kaip «nacijos tėvas ir gelbėtojas Tėvynės». Prancūzų-indėnų karo ir Amerikos revoliucijos didvyris, nelabai sėkmingas plantatorius, vidutinis karvedys, ne labai išradingas politikas, jis turėjo savybių, retai pasitaikančių valstybės veikėjams: buvo sąžiningas, nesavanaudis ir ne valdžios ištroškęs, dėl ko pelnė tautos meilę, išrinkusios jį savo pirmuoju prezidentu, ir tapęs vieninteliu JAV vadovu, išrinktu vienbalsiai.
Vašingtono gyvenimo istorija, gausu nuotykių, pergalių ir pralaimėjimų, vyksta Britanijos kolonijų kovos už nepriklausomybę ir amerikietiškos valstybingumo formavimosi kontekste, šnipų atskleidimo ir grobių rengimo fone, susipynusios iškilmingų asmenybių, draugų ir priešininkų likimai, reikšmingos šiam herojui. Tomas Džefersonas, patyręs ir tą, ir aną, pripažino: «Galime sakyti, nepažeisdami tiesos, kad niekada dar prigimtis ir sėkmė nebuvo tokio puikaus derinio, kad padarytų žmogų didžiu».