Oleandras

Kaspietis Devero buvo nuodai. Lėti, nuostabūs nuodai, prie kurių aš pamažu pripratau.

Man prireikė metų, kad suprasčiau: tokiu jis negimė. Jį užaugino – kieno nors rūpestinga ranka ir kieno nors įnirtinga širdis.

Tuo metu jis buvo tik gražus pumpuras – dar neatidarytas visoje savo akinančio grožio šlovėje, bet jau mirtinai pavojingas. Tas, kurį turėjau išrauti su šaknimis, kol jis nepradėjo žydėti.

Neapykanta jam. Aš mylėjau jį. Ir iki jo, aš nežinojau, kad šie du jausmai gali egzistuoti taip arti ir neišskiriamai manyje.

Daugiau apie knygą ir skaitytojų atsiliepimus – Goodreads