Oleandras

Kaspien Devero buvo nuodai. Lėti, gražūs nuodai, prie kurių aš pamažu pripratau.

Man prireikė metų suprasti: jis tokiu netapo. Jį išaugino – kieno nors rūpestingas rankos bei kieno nors sušalęs širdis.

Tuo metu jis buvo tik gražus pumpuras – dar nesiskleidęs visoje savo akinančio grožio, bet jau mirtinai pavojingas. Tas, kurį turėjau išrauti su šaknimis, prieš jam pražystant.

Aš jo nekenčiau. Aš jį mylėjau. Ir iki jo aš nežinojau, kad šie du jausmai gali taip glaudžiai ir nesuskaldomai egzistuoti manyje.

Gražūs dalykai taip pat gali būti nuodingi. Ir kartais būtent todėl nuo jų neįmanoma atsiplėšti.

«Oleandras» Skarlet Dreik – tamsi, jausminga ir psichologiškai įtempta meilės istorija, kuri visai nepanaši į saugų jausmą iš romantiškų knygų.

Romano centre – Kaspien Devero. Gražus, traukintis ir pavojingas. Žmogus, kurį norisi vienu metu suprasti, išgelbėti... ir laikytis nuo jo kuo toliau. Bet kuo arčiau jį priartini, tuo sunkiau nustatyti, kur baigiasi meilė ir prasideda apsėdimas. Tai nėra istorija apie sveikus ir tinkamus santykius.

Greičiau atvirkščiai. Čia meilė kaimynauja su neapykanta, noras – su baime, švelnumas – su žiaurumu. Ir būtent ši prieštaringumas sukuria tą jausmą: «Suprantu, kad viskas čia blogai... bet man būtina sužinoti, kas bus toliau».

O pagrindinis klausimas po pirmųjų puslapių skambės maždaug taip: 

Jei tu iš anksto žinai, kad gėlė nuodinga, bet vis tiek linksti prie jos – ką kaltinti, kai taps per vėlu?

Džiaugiamės galėdami pristatyti jums šią knygą, nes ji tikrai vertas dėmesio!

Išsamesnė informacija apie knygą ir skaitytojų atsiliepimai – Goodreads