Mirusių našta. Kaip buvo perkalta rusų tauta

Norėtųsi išvyti, kaip pamišimą, beprotišką, klastingą, absurdišką mintį, kad mano rusų tauta gali pasitraukti iš istorinio scenos, kaip kūrėjas, kaip milžinas, arba net visiškai išsisklaidyti po pasaulį, ištirpti kitose, stipresnėse tautose, stipresnėse charakteriu, valia, ištikimybe nacionaliniams idealams, siekiančioms didelės tikslų. Rusų tautos išnykimas atrodo nerealus, neįmanomas, tačiau tai tik pirmuoju momentu, ir vos tik atsipūsti, susivokti po emocinio šoko, kaip tuoj pat imasi spausti sąmonę faktai, ne atmesti, ne!, patvirtinimui, teisių stiprinimui engiančios minties, kurios dar buvo iškelta Ivano Aleksandrovičiaus Ilijino: "Becharakterinė Rusija bus papirktas, apgautas, sugriautas ir užkariautas kitų tautų". Mus, rusus, sugriautas nacionalinio išsaugojimo, plėtros ir augimo instinktas. Mes, rusai, praradome savo užkoduotą, šakninę nacionalinę savybę - sustiprintą teisingumo jausmą, ir jau bepasipriešinant, ne, o kaip natūralų, kaip įsitvirtintą ir įtvirtintą sąmonėje gyvenimo normą, suvokiame vyraujančią šalyje šaukiamą, monstrišką neteisingumą, kai gamtos turtai, visam tautai priklausantys, tapo grobiu, pelnu, beprotiškai augančių kapitalų šaltiniu keliems tūkstančiams šeimos vardų, tuo tarpu Rusijos šimtamilijoninė tauta gyvena varge ir badauja. Rusų žmogus badauja, skurdžiai gyvena, be teisių, o telemagnatai įtikina jį priešingai, ir, kas labiausiai stebina, jis jiems tiki, geriau sakyti, nori tikėti, taip jam lengviau iškęsti varginančią gyvenimo naštą, kai baisu kovoti už geresnį gyvenimą. Štai kodėl žmonės tiki valdžiai arba nori tikėti, arba įtikina save, kad tiki, arba tiki tuo, kuo tiki, nes kitu atveju reikia priešintis, reikia kovoti, o tai baisu. Baimė, kurioje šiandien gyvena rusų tauta, yra visapusiška baimė, paralyžiuojanti protą, sielą, mąstymą, valią, netgi savisaugos instinktą sužalojusi. Tokia baimė, kaip sunkus susirgimas, reikalauja tyrimo, kaip ir bet kuri kita liga, iš kurios įmanoma išgydyti tik suvokus ligos pobūdį.