Giuseppe Bergman. Tomas 4. Mitologinės nuotykių

Tomis dienomis, būtent septintojo dešimtmečio pradžioje, žodis „nuotykis“ sukeldavo tam tikrą nepatogumą, jei ne atvirą panieką. Visi save gerbiantys literatai, kino kūrėjai ir komiksų autoriai buvo priversti reikšti egzistencinius, socialinius ar politinius temas, kruopščiai vengdami net menkiausių įtarimų dėl „bėgimo nuo realybės“.
Bet buvo vienas žmogus, vienas keliaujantis riteris, kuris kovojo kaip liūtas už teisę aukštai nešti nuotykių ieškotojų vėliavą. Hugo Prattui nuotykis buvo gyvenimo kredo, kurį jis skelbė savo nuostabiose pieštose istorijose, ir svarbiausias to liudijimas buvo jo pati gyvenimas.
Mano asmeninis nuotykis ir Giuseppe Bergmano nuotykis prasidėjo todėl, kad man pasisekė susipažinti su Hugo Pratt ir tapti jo ištikimu mokiniu.
Pokalbiai su Maitre privertė mane užduoti daugybę klausimų.
Kodėl nuotykių literatūra vertinama taip žemai? Argi mes mokėmės mokykloje, kad „Odisėja“ yra vienas iš mūsų civilizacijos kertinių akmenų?
Kodėl didžioji nuotykių literatūros era – Melville, Conradas, Stevenson, Londonas, Kiplingas ir daug kitų puikių pasakotojų – pamažu išnyko, maždaug tuo metu, kai į pramoninę gamybą buvo įdiegta surinkimo linija?
Galbūt nuotykis nesuderinamas su mūsų socialine tvarka? Bet kodėl?