Kaip iš karto noriu įspėti skaitytojus: nieko iš to, ką rašau arba piešiu, nereikėtų priimti per daug rimtai ir juolab tikėti tuo.
Federico Fellini vieną kartą man prisipažino, kad, pradėdamas dirbti prie naujo filmo, jis kiekvieną kartą ketino sukurti komediją (jis mano, kad komedijos aktoriai yra žmonijos globėjai), tačiau galutiniame rezultate visada gaudavosi drama. O aš, savo ruožtu (tikiuosi, atleisite man drąsą lyginimo), jam prisipažinau, kad mano atveju viskas yra atvirkščiai: kiekvieną kartą sugalvoju rimtą istoriją su gilia filosofine prasme, tačiau darbo proceso metu visi mano geri ketinimai išsisklaido, kaip duonos trupiniai, ir be pėdsakų pradingsta tarp gražių merginų vaizdų (mano suvokimu, būtent jos yra žmonijos globėjai) ir sufabrikuotų nesąmonių situacijų.
Antroje istorijoje apie Giuseppe Bergmaną ketinau paliesti tokius klausimus kaip atsinaujinančių (ypač saulės) energijos šaltinių naudojimo būtinybė, siaubinga gamtos turtų pasiskirstymo disproporcija mūsų planetoje, stereotipai ir išankstiniai nusistatymai kitataučių atžvilgiu bei pavojus, kad artimiausiu metu trečiasis pasaulis pasibels į mūsų duris, kad pateiktų mums sąskaitą už visus padarytus nusikaltimus prieš jį.
Ketino analizuoti santykį tarp komiksų ir figūratyviojo meno, patikrinti hipotezę apie galimybę komiksuose kurti poeziją, ištirti ritminių ryšių tarp panelių; patikėti skaitytojui pagrindinio herojaus vaidmenį, suteikiant jam teisę savarankiškai kurti siužetą ir personažus bei susidurti su personažų sukilimu prieš autorių... eksperimentuoti su grafiniu stiliumi, siekiant įtraukti kitas istorijas į pagrindinę istoriją, kuri būtų suvokiama kaip didinga nuotykių epopėja. Žodžiu, turėjau ambicingą tikslą sukurti įtraukiantį šedevrą.
Bet tuomet prisistatė teisę egzistuoti turinti nedidelė nuogų merginų kompanija, kurios su nepatenkintu veidu įsitaisė aplink lapą ir pradėjo iš manęs traukti pieštuką bei slėpti mano trintuką, taip, kad aš negalėjau pasipriešinti pagundai ir — atsisveikiname, geri ketinimai!