Sveika, Muzik! Nori datulę?

"Tarp šiuolaikinių poetų Saša Čiornyj stovi visiškai atskirai, didingame, abejingame ir truputį paniekintame vienišume. Saša Čiornyj – vienas. Ir tai yra jo originalios asmenybės žavesys, todėl jis vis dar turi šiek tiek gerbėjų ir šlovintojų, tačiau šiems gerbėjams-draugams jo laisvas, taiklus ir gražus žodis iš tikrųjų yra brangus." Aleksandras Kuprinas daugiau nei prieš šimtą metų parašė šias eilutes, kurios, deja, iš dalies vis dar atspindi realybę: Sašos Čiornyj poezija skaitytojui nėra taip gerai žinoma, kaip žvaigždžių poetų Sidabro amžiaus eilėraščiai. Reikalas ne tik dėl kuklių tiražų – leidėjai tarsi bijojo jo žodžių: jo karti Muzikė – žiauriai kieta, jo balsas – nuoširdus, žodis – negailestingas, tačiau maksimaliai atvira siela. Ir ši reta kombinacija daro Sašos Čiornyj satyrinę lyriką ir lyrišką satyrą unikaliu reiškiniu XX a. pradžios rusų poezijoje.