Palyginti užrašų knygelė

Tai ketvirtoji Aleksėjaus Uliokajevo eilėraščių knyga, tačiau jokiu būdu ne eilinė. Galbūt ankstyvoji, netgi sąlyginai ankstyvoji: parašyta kalėjime, išleista iš karto po išėjimo iš kolonijos pasibaigus šešeriems metams, dviem trečdaliams nuosprendžio. Knygą Uliokajevas nesukuria, jis išsaugo priverstinės laikysenos chronologiją. Nuo eilėraščio iki eilėraščio, nuo metų iki metų jis žengia kartų ir sudėtingą kelią, kurio pabaigoje lieka įsitikinimas, kad gyvenime iš tiesų vertinga yra „tik meilė ir laisvė“. Tai visiškai ne kalėjimo buitis. Poetas žiūri „virš lovų“, jo eilėraščiuose daug gilių apmąstymų apie sielą, apie kūrybą, apie gėrio ir blogio prigimtį. Puškinas, Dantė, Tiutčevas, Mandelštamas visiškai gali būti laikomi jo bendražygiais – taip dažnai jis į juos kreipiasi. Gerokai prieš šios knygos pasirodymą Aleksėjus Uliokajevas sakė: „Man patinka toks apibrėžimas: bliuzas – tai kai geram žmogui blogai. O eilėraščiai – tai kai geram žmogui labai blogai.“ Galbūt tai yra viena iš pagrindinių sąlygų išsaugoti asmenybę bet kokiomis sąlygomis, o ypač tomis, kurios tam nesugiria: matyti save geru žmogumi. Tada gaunasi ir gera knyga – kaip ši.