Mūza turi būti lėta

Venediktas Erofejevas įėjo į literatūros istoriją kaip kultinės pogrindžio poemos „Maskva – Petuškai“ autorius, kuri jau išversta daugiau nei į trisdešimt kalbų. Erofejevo literatūrinis palikimas, atrodytų, nėra didelis. Vis dėlto svarbią vietą jame užima dienoraščiai ir užrašų knygelės, kurios didžiąja dalimi tarnavo rašytojui savotiška kūrybine laboratorija: be biografinio pobūdžio įrašų, juose buvo fiksuojamos proga užfiksuotos – įdomūs stebėjimai, aštrumai, aforizmai, kalambūrai, savo ir svetimi sentencijos, pokalbių fragmentai, anekdotai ir t. t. Iš užrašų knygelių ištraukos, nepaisant šio medžiagos įvairumo, suteikia supratimą tiek apie darbą su žodžiu, kuris atsispindi Erofejevo kūrinių aforistiškume, tiek apie rašytojo gyvenimo kredo, tiek apie epochą, kurioje jis gyveno.